Tikroji pergalė ta, kuomet niekas
nesijaučia pralaimėjęs.
Budha
   Kontaktai:
media@mediator.lt
+37065533000		  

Į titulinį 

 

TOLERANCIJA
„Kai šalia yra draugas, man atrodo, kad esu vienas, todėl galiu mastyti garsiai” (Seneka)
 
Atleidimas, sugebėjimas atleisti ir paleisti. Susitaikymas. Išsivadavimas. Priėmimas.
 
Santarvė – tai paprasta, bet gili išmintis, padedanti judėti kartu su gyvenimo srautu, bet nesipriešinti jam.
 
Nenoras taikytis su realybe padaro mūsų ego kiautą, mūsų psichologinę formą itin standžią. Iš čia gimsta išskirtinumo jausmas. Todėl pradedame traktuoti supantį pasaulį ir ypač žmones kaip grėsmę. Vienu metu atsiranda nesąmoningas noras savo nuomonės kardu sunaikinti visus, kurie mus supa. Mus užvaldo troškimas dominuoti ir varžytis. Netgi gamta tampa priešu, o vienų ar kitų situacijų suvokimas yra padiktuotas baimės...
 
Jeigu jūs įsitraukėte į ginčą ar konfliktinę situaciją, atkreipkite dėmesį į tai, kaip įnirtingai ginate savo nuomonę nuo kėsinimosi į jos išskirtinumą ir teisingumą. Pajuskite, kaip agresyviai jūs patys puolate svetimą nuomonę. Pastebėkite, kaip stipriai esate prisirišęs prie asmeninių pažiūrų ir minčių. Suvokite norį įrodyti savo tiesą ir oponento klaidas, emocinę-protinę energiją. Tai ego energija. Pripažindami ir suvokdami ją, jūs darote ją sąmoningą. Vieną gražią dieną, pačiame ginčo įkarštyje, jūs staiga suprasite, kad turite pasirinkimą, ir galbūt pabandysite nereaguoti į bet kokius išpuolius – bent jau iš smalsumo. Tai jau susitaikymas. Žinoma, aš neturiu omenyje tų atvejų, kai Jūs nustojate reaguoti tik žodžiu, pareikšdami: „Na gerai, tegu bus, kaip tu sakai“ – tuo metu, kai Jūsų veido išraiška atspindi, kad Jūs „aukščiau visų tų vaikiškų išpuolių“... Sudėtinga, bet reikia būti sąžiningam su pačiu savimi. Jeigu netikėtai pajusite neįprastą lengvumą, aiškumą ir neaprėpiamą vidinę ramybę – žinokite, kad tai tikrasis susitaikymo ženklas. Pastebėsite, kaip keičiasi Jūsų oponento pozicija, kai jis praranda pagrindą pulti... Kad taip įvyktų, turite nustoti puoselėti nuoskaudą. Leiskite sau pajusti ją iki galo. Pasiduokite sielvartui, nusivylimui, baimei, vienatvei ar kitai nuoskaudos formai. Stebėkite ją, nesistenkite „priklijuoti etiketės“, prasiskverbkite kiaurai, ir įvyks stebuklingas susitaikymas – kančią pakeis ramybė. Tai jūsų Golgota, tai tegu ji bus Atgimimas ir pakels į naujas dvasines aukštumas.
 
Jeigu Tu sutrikęs – būk sutrikęs, neleisk sutrikimui sutrikdyti Tavęs...
 
Tolerancijos modelis yra žodžių ir minčių laisvė, absoliutus pakantumas kitai nuomonei. Tolerancija (pakantumas) – pasiryžimas priimti kitokią logiką, požiūrį ir nuomonę, kiekvieno teisę į išskirtinumą, nepanašumą, kitoniškumą.
Tolerancijos sąlygos:
Sąmoningai suvokti visą tiesą apie save, mokėti žiūrėti tiesai į akis; reaguoti į tikrus, o ne įsivaizduojamus faktus; pasitikėti nuosavu, o ne svetimu savo asmenybės vertinimu, stengtis pozityviai priimti kitus; sumažinti emocinę reakciją į išorinius dirgiklius („Jaudinsiuosi vėliau, iš pradžių viską apgalvosiu”); išsivaduoti nuo nuoskaudų ir savigailos; išmokti atleisti sau ir kitiems; išmokti valdyti savo emocijas, turėti atsarginį „garo nuleidimo” variantą (sportas, kūryba, pasivaikščiojimai parke...); gyventi šiandiena – „Čia ir dabar” (vakar diena – istorija, rytojus – paslaptis). Išugdyta tolerancija neverčia bėgti arba kovoti, bet leidžia pirma suvokti, kas vyksta, o tik po to imtis veiksmų. Jei norime būti išgirsti – patys turime išmokti klausyti. „Kalbantis negirdi”.
Tolerancijos esmė – pripažinti žmonių įvairiapusiškumą, teisę į kitokią, netgi klaidingą (mūsų manymu), nuomonę. Kiekvienas vyras, kiekviena moteris turi absoliučią pasirinkimo laisvę – tai sudaro jų autonomijos esmę. Tolerancija yra aukso vidurys tarp konflikto, agresijos, priešiškumo, spaudimo ir prievartos bei nuolaidžiavimo, prisitaikymo, konformizmo, konflikto vengimo. Ir vienas, ir kitas kraštutines žinias mes įgauname jau nuo vaikystės, kai mus moko paklusti ir besąlygiškai priimti įvairias tiesas ir dogmas. Tokiu būdu mus išmoko būti kategoriškais ir priimti pasaulį tik per poziciją – “tai / ne tai”. Kai kurios religijos nuo gimimo išugdo žmoguje kaltės jausmą – kad jis gimė nuodėmingas. Individuali ir kolektyvinė gyvenimo patirtis moko, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Jei kitas vaikas paima žaislą – „Duok grąžos!”, „Vyrai neverkia; verksi – nebūsi kareivis”. Būti stipriam = atitikti tam tikrą kriterijų. Tokia elgesio forma dažnai taikoma auklėjant vaikus kaip pavyzdinė. „Stiprus vadovas”, „Stipri asmenybė”, „Stipri valdžia”... Šiuolaikinėje literatūroje, kine „gerietis” neauklėja „blogiečio”, nesistengia jam parodyti kitokio gyvenimo, o tiesiog nudobia kaip žvėrį. Tai tampa visuomenėje priimtinu elgesio modeliu. V. Lefevras tai pavadino ritualine agresija. Daug jos pavyzdžių mes matome jaunimo subkultūroje – ypač slenge, verbalinės agresijos formoje. Dainose, šūkiuose, patarlėse, priežodžiuose agresijos ir smurto taip pat apstu. „Muša – vadinasi myli”, „Duok i snukį, kad garai rūktų“.
 
Sveiki santykiai. Kai tarp dviejų asmenų santykiai harmoningi, kiekvienas jų gali prašyti iš kito, ko nori, o tas, kurio prašoma, gali atsakyti „taip” arba „ne” remdamasis tik savo norais. Ir santykiai nenukenčia – nesvarbu, ar patenkinamas prašymas. Nei prašytojui, nei prašomajam nelieka neigiamų jausmų. Nuoširdus prašymas išreiškia tai, ko jūs iš tikrųjų norite, o ne tai, ko iš jūsų laukia kitas. Ne tai, į ką, atrodo, turite teisę. Ne tai, ko manote esant leistina prašyti.
 
Empatija          
 
Vikipedija:
 
Empatija (gr. empatheia – stipri aistra, įsijautimas) yra gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, skaityti kito jausmus; altruizmo pagrindas. Empatija susijusi su savivoka, savo jausmų pažinimu, vėliau savistabos rezultatus pritaikant bendravime su kitais.
 
Psichoanalizės terminų žodynėlis: Empatija, arba atjauta, – tik gebant įsijausti į kitus įmanoma apskritai gilintis į kito žmogaus psichiką ir taip jį suprasti. Empatinis rezonansas – kitaip sakant, kai esi kitų pripažįstamas, – padeda individui geriau save pažinti. Gebėjimas įsijausti žadina gebėjimą užjausti, rūpintis ir būti atsakingam.
 
Carl. R. Rogers: Empatija
 
Yra daug bandymų apibudinti empatijos suvokimą, ir man pačiam priklauso keletas. Daugiau nei prieš dvidešimt metų aš pasiūliau vieną iš apibudinimų, sistemizuotų išdėstant savo požiūrį.
 
Būti empatiškam – vadinasi, tiksliai priimti kito vidinį pasaulį, išsaugant emocinius ir prasmės atspalvius. Tarytum taptum tuo kitu, bet neprarasdamas pojūčio „tarytum“. Taip, junti kito skausmą ar džiaugsmą, kaip jaučia jis, ir suvoki jų priežastis, kaip suvokia ir jis. Tik būtinai privalo išlikti „tarytum“ atspalvis: tarytum tai aš džiaugiuosi ar liūdžiu. Jei šis atspalvis išnyksta, tai atsiranda identifikacijos būsena...
 
... Leiskite man pabandyti išreikšti empatiją apibūdinimu, kuris dabar mane patenkina labiau. Aš nebesakau „empatijos būsena“, nes manau, kad tai greičiau procesas nei būsena. Pabandysiu aprašyti jo esmę:
 
Empatinis bendravimo būdas su kita asmenybe turi keletą išraiškų. Jis numato įėjimą į kito asmeninį pasaulį ir buvimą jame „kaip namie“. Jis įskaito nuolatinį jautrumą besikeičiantiems kito pergyvenimams – baimei ar pykčiui, ar susigraudinimui, ar gėdijimuisi. Vienu žodžiu, viskam ką jaučia jis ar ji. Tai reiškia laikiną kito žmogaus gyvenimą, delikatų buvimą jame be vertinimo ir smerkimo. Tai reiškia suvokimą to, ką kitas – vos ne vos – pats suvokia. Ir čia nėra bandymų atverti visiškai nesuvokiamus jausmus, nes jie gali traumuoti. Tai įtraukia ir informaciją apie jūsų įspūdžius kito pasaulio atžvilgiu, kai jūs žiūrite švariu, ramiu žvilgsniu į tuos jo elementus, kurie jaudina arba gąsdina jūsų pašnekovą. Tai įtraukia dažną kreipimąsi į kitą, kad sutikrintumėte savo įspūdžius ir įdėmų įsiklausymą į gaunamus atsakymus. Jūs – kito patikėtinis asmuo. Atverdami galimas išgyvenimų reikšmes, Jūs padedate jam išgyventi visavertiškai ir konstruktyviai. Būti su kitu šitaip reiškia kažkuriam laikui palikti nuošalėje savo nuomonę ir vertybes, kad įeitumėte į kito pasaulį be išankstinio nusistatymo. Tam tikra prasme tai reiškia, kad jūs paliekate savo „aš“. Tai įgyvendinti gali tik, tam tikra prasme, pakankamai saugiai besijaučiantys žmonės – jie žino, kad nepraras savęs kartais keistame ir įmantriame kito pasaulyje ir galės sėkmingai sugrįžti į savo pasaulį, kada panorės.
Galbūt šis aprašymas parodo, kad būti empatiškam sunku. Tai reiškia būti atsakingam, aktyviam, stipriam ir kartu subtiliam bei jautriam.
 
Rogers C. R. Empathic: an unappreciated way of being // The Counceling Psychologist. 1975. V. 5, N 2. P. 2 – 10.
 
Aktualizavusi save asmenybe       
Psichologas ir humanistas A. Maslow, sukūręs ir pagrindęs poreikių piramidės teoriją, išvardija fenomenus, kurie būdingi asmenims, patenkinusiems  savo bazinius / esminius poreikius (fiziologiniai: oras, vanduo, maistas; psichologiniai: saugumas, meilė, pagarba, saviraiška):
 
A.     Konatyvūs-emociniai:
 
1.      Fizinio pasisotinimo maistu, miegu, seksu ir kt. pojūtis. Kaip šalutinis rezultatas – gerovė, energija, sveikata, euforija, fizinis pasitenkinimas.
2.      Saugumo, taikaus gyvenimo pojūtis; pavojaus ir grėsmės nebuvimas.
3.      Pojūtis, buvimas grupės dalimi, savęs sutapatinimas su grupės tikslais ir pergalėmis, priėmimas grupėje; savo vietos suradimas, namų jausmas.
4.      Pojūtis, kad mylite ir esate mylimi, savęs kaip verto meilės objekto suvokimas, bendras įsitraukimo į meilę pojūtis.
5.      Sąmoningas pasitikėjimas savo jėgomis, savigarbos jausmas, pasikliovimas savimi; savo gabumų, sėkmės, kompetencijos, jėgų, savarankiškumo suvokimas; gebėjimas vesti paskui save, supratimas, kad esi vertas pagarbos.
6.      Pojūtis, kad save aktualizavai, pilnumo, saviraiškos jausmas; pilnesnių ir vaisingesnių asmeninių resursų, potencialių galimybių atsivėrimas, tolesnio vystymosi, brandos, sveikatos ir autonomijos pojūtis.
7.      Patenkintas proto smalsumas, mokymosi ir vis didesnio įgautų žinių kiekio suvokimas.
8.      Patenkintas pažinimo troškulys, vis aukštesnis filosofinio pasitenkinimo lygis; judėjimas platesnės, turiningesnės ir vieningesnės filosofijos ar religijos keliu; gilus visa apimančių, tarpusavyje susijusių ryšių suvokimas; pagarba; atsidavimas vertybėms.
9.      Numalšintas grožio, nuostabumo poreikis; gilus jaudinimasis, emocinis suvirpinimas, žavesys, ekstazė; harmonijos, atitikimo, teisingumo ir tobulumo pojūtis.
     Aukščiausių poreikių atsiradimas.
Laikina ir ilgai trunkanti priklausomybė ir nepriklausomybė nuo įvairių teigiamų dirgiklių; besivystanti nepriklausomybė nuo žemiausių poreikių ir žemiausių teigiamų dirgiklių bei didėjantis jų nepaisymas.
Apetito ir pasibjaurėjimo pojūtis.
Nuobodulys ir susidomėjimas.
Vertybių sistemos tobulinimas; subtilėjantis skonis; pasirinkimas.
Didesnė galimybė ir didesnis malonaus susijaudinimo, laimės, džiaugsmo, susižavėjimo, pasitenkinimo, ramybės, nemaištingumo, džiūgavimo intensyvumas; turtingesnis ir pozityvesnis emocinis gyvenimas.
Dažnesni ekstazės, aukščiausių pergyvenimų, orgazmo, žavesio ir mistinių pergyvenimų momentai.
Siekių lygmens pasikeitimas.
Frustracijos lygio pasikeitimas.
Judėjimas metamotyvacijos ir būties vertybių link.
 
B.     Kognityvūs:
 
1.      Aštresnis, įžvalgesnis, realistiškesnis pažinimas; adekvatesnis realybės suvokimas.
2.      Intuityvių gabumų tobulinimas; didesnis įžvalgumas.
3.      Mistiniai išgyvenimai su nušvitimais ir įkvėpimas.
4.      Didesnis susikaupimas ties problemomis ir realiais tikslais; mažiau projekcijų ir dėmesio savajam ego; antžmogiško ir ant-asmeniško charakterio suvokimas.
5.      Filosofijos ir pasaulėžiūros tobulėjimas (jie tampa realistiškesni, tikslesni, mažiau destruktyvūs savo ir aplinkinių atžvilgiu, įgyja visa apimantį, integruotą ir holistinį charakterį).
6.      Didesnis kūrybingumas; meno, poezijos, muzikos, literatūros, žinių, mokslo vaidmens didėjimas.
7.    Mažiau nelankstaus, neapgalvoto konservatyvumo; mažesnis polinkis į stereotipus, mažesnis kategoriškumas; subtilesnis asmens unikalumo suvokimas nepriklausomas nuo būdingo žmonėms kategoriškumo, polinkio „klijuoti etiketes“; mažiau prieštaringumo.
8.      Dauguma fundamentalių, gilių nuostatų: demokratiškumas, pagarba visiems žmonėms, prieraišumas prie žmonių, meilė ir pagarba įvairaus amžiaus, rasės, lyties žmonėms.
9.      Mažesnis prieraišumo poreikis įprastiems dalykams, ypatingai reikšminguose klausimuose; mažesnė neištirto ir svetimo baimė.
     Didesnė atsitiktinio ir latentinio išmokimo galimybė.
 
C.     Charakterio savybių:
 
1.      Didesnis nedrumsčiamumas, susivaldymas, nemaištingumas, dvasios ramybė (įtampos, nerimo, nervingumo, prislėgtumo, menkumo priešingybė).
2.      Gerumas, nuoširdumas, užuojauta, egoizmo nebuvimas, (beširdiškumo priešingybė).
3.      Išmintingas dosnumas.
4.      Didingumas (smulkmeniškumo, žemumo, vidutiniškumo priešingybė).
5.      Pasitikėjimas savimi, savigarbos, orumo jausmas, pasitikėjimas, tikėjimas savo jėgomis.
6.      Saugumo, taikumo jautimas, pavojaus nebuvimas.
7.      Draugiškumas (priešiškumo priešingybė)
8.      Didelis atsparumas frustracijai.
9.      Pakantumas, susidomėjimas ir pritarimas individualioms žmonių savybėms, ir kaip pasekmė – nusistatymo ir bendro priešiškumo nebuvimas (bet ne nuovokos praradimas); didesnis žmonių dvasinio bendrumo suvokimas, draugiška ir broliška meilė, pagarba žmogui.
 
 
D.     Tarpusavio santykių:
 
1.      Geresnis pilietis, kaimynas, tėvas, draugas, mylimasis.
2.      Branda ir išankstinio nusistatymo nebuvimas prieš politiką, religiją, ekonomiką ir švietimą.
3.      Pagarba dirbantiems vaikams, nacionalinėms mažumoms bei kitoms, socialiai silpnoms, grupėms.
4.      Daugiau demokratiškumo, mažiau autoritarizmo.
5.      Mažiau nepagrįsto priešiškumo ir daugiau draugiškumo, didesnis susidomėjimas kitais žmonėmis; galimybė lengvai solidarizuotis su kitais žmonėmis.
6.      Gilesnis žmonių supratimas, sėkmingesnis draugų, mylimų žmonių ir lyderių pasirinkimas.
7.      Malonesnis, patrauklesnis, žavesnis žmogus.
8.      Geresnis psichoterapeutas.
 
E.      Įvairūs:
 Daugiau drąsos: mažiau baimės.
   Psichologinė sveikata ir ją lydintys šalutiniai rezultatai; būsena, atmetanti neurozes, asmens    psichopatologiją ir, tikėtina, psichozes.
    Didesnis demokratiškumas (nesukaustyta baimės realistinė pagarba tiems, kurie jos nusipelnė).
    Atsipalaidavimas; sumažėjusi įtampa.
    Didesnis nuoširdumas, sąžiningumas, tiesumas; mažiau veidmainiškumo ir apsimestinumo.
    Stipresnė valia; didesnis pasitenkinimas nuo prisiimtos atsakomybės.
1.      Kitoks, nuodugnus rojaus, pragaro, utopijos, gero gyvenimo, sėkmės ir nesėkmių suvokimas.
2.      Priartėjimas prie aukščiausių vertybių, aukštesnių dvasinio gyvenimo apraiškų.
3.      Visų ekspresyvaus elgesio formų pakeitimas (pvz. šypsena, juokas, veido išraiška, laikysena, eisena, braižas); ekspresyvesnio elgesio tendencija ir koping-elgesio dalies sumažėjimas.
4.      Pokyčiai būnant aktyviam (nuovargis, miegas, ramybė, poilsis, budrumas).
5.      Optimizmas, susidomėjimas ateitimi (opozicija: kovinės dvasios praradimas, apatija, visiškas susidomėjimo gyvenimu praradimas).
6.      Svajonėse, fantazijų, vaikystės prisiminimų pokyčiai.
7.      Elgesio, vertybių, etikos principų pokyčiai (remiantis charakterio ypatumais).
8.      Gyvenimo būdas, numatantis pasišalinimą nuo pergalės / pralaimėjimų, konkurencijos, žaidimo be išlošimo problemų.
 
Čia ir dabar. Proto nelaisvė
 
Vakar diena – istorija, rytojus – paslaptis, šiandiena – dovana. Tik laikydamiesi principo „Čia ir dabar“ gyvename pilnavertį gyvenimą. „Kabinimasis” už praeities prisiminimų sukelia slogutį, skausmą ir liūdesį, bet praeities jau nėra. Minutė kuri praėjo, – istorija, ji nieko nebepakeis, tad ar verta save graužti arba apgaudinėti, kad tai, kas buvo praeityje, pasikartos ir šiandien; ar verta prisiminti visas nuoskaudas ir įžeidimus? Ar verta kalbėti ir pasinerti į apmastymus apie kaltę, išdidumą, pyktį, bausmę, kerštą, atgailą? Gyvendami svajonėse atitrūkstame nuo realybės, susikuriame „idealaus savęs”, „idealios aplinkos” įvaizdį arba prisigalvojame baimių, nuogąstavimų dėl ateities, dažnai neturinčių jokio pagrindo, tačiau nerimą ir stresą sukeliančių jau šiandieną. Mes taip stengiamės pakeisti ateitį, kad paverčiame dabartį priemone tai padaryti. Streso priežastis ta, kad mes esame „čia”, dabartyje, o norime būti „ten”, ateityje. Mus persekioja nuolatinės mintys, kad esame kažkur arba toli nuo kažko, kur geriau ir patogiau. Protas „kabinasi” už praeities ar ateities bandydamas pabėgti nuo nepatenkinamos esamos gyvenimo situacijos. Dabarties matymas praeities arba ateities akimis yra „iliuziniai minčių serialai”. Skaidri sąmonė – neapnuodyta iliuzijų. Ji adekvačiai suvokia dabartį ir tuo pagrindu vertina praeitį bei planuoja ateitį. Gyvenimas praeitimi arba ateitimi – tai realybės nepripažinimas, gyvenimas ego nelaisvėje. Būtent iškreiptos mintys, svajonės ar iliuzijos maitina ego ir trukdo būti aplinkos dalimi. Jeigu mes bijome rytojaus egzamino, tai geriausia, ką galime padaryti šiandien, – pasinerti į ruošą, gilinti žinias ir išsilaisvinti iš baimių. Besimokant mintys užimtos mokslo, o ne baimių. Tačiau mes dažnai kuriame scenarijaus variantus „Kas būtų, jeigu būtų...”; tariamoji nuosaka veikia mūsų sąmonę, jausmus ir nuotaiką. Didiname nerimą, sukeliame stresą ir prisikviečiame negalavimus. Laukimas – tai tokia proto būsena, kuri parodo, kad mums reikalinga ateitis, bet nereikalinga dabartis. Nei vienas gyvūnas žemėje nebijo rytojaus, todėl gyvena harmoningai su aplinka ir gamta. Tik žmogus su savo vaizduote ir intelektu sugeba nukentėti nuo susikurtų įvykių, kurie dar neįvyko, vizijų. Tačiau pagal savaime išsipildančių pranašysčių teoriją, prisigalvoję sunkumų, mes pradedame įgyvendinti scenarijų ir iš tikrųjų dažnai prisišaukiame bėdą ar ligą… Ar pasiektų Formulės 1 pilotas finišą, jei per varžybas kurtų ateities scenarijų, ar mintyse „prasukinėtų” filmą apie atostogas Prancūzijos Rivjeroje? Ar pataikytų krepšinio žaidėjas į krepšį, jei galvotų apie tai, kaip po varžybų įžeisti varžovą? Sveikam gyvenimui visiškai nereikalingi slogūs prisiminimai, kurie sugrąžina į nemalonių pojūčių jūrą. Sąmoningas atsisakymas gyventi čia ir dabar tik sukelia skausmą ir priverčia kentėti šiandien. Dabartis gali būti nemaloni, nepriimtina arba tiesiog siaubinga, tačiau jos vengimas visas bėdas ir skausmą neša kartu su mumis į ateitį; įvykiai ar aplinkybės, kurių mes bandome išvengti dabar, niekur nedingsta, o keliauja į ateitį kartu ir veikia stipriau – daugybe kartų. Neišgyvenę situacijos šiandieną, išmokstame bėgti nuo sunkumų ir ateityje. Sunkumai nedings, tik hiperbolizuosis ir atsikartos – vis smarkiau ir smarkiau. Kartu hiperbolizuosis ir baimė. Psichologinė baimė visada nukreipta į tai, kas gali įvykti, o ne į tai, kas vyksta dabar. Tampame baimės įkaitais, bet baimė ateityje nenugalima, nes neįmanoma įveikti ateities. Rytų išmintis moko: „Numirti iki mirties ir sužinoti, kad mirties nėra”.
 
Į pradžią